Lietuvos gyventojų skaičius 1923-2024 m.

2025 m. liepos 1 d. Oficialios statistikos portalo duomenimis Lietuvoje gyvena 2 893 288 nuolatiniai gyventojai. Daugiausia mūsų šalyje gyventojų fiksuota 1992 m. (3706,3 tūkst.). O 1923 m. kada vyko visuotinis gyventojų surašymas Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) gyveno 2029 tūkst. asmenų.

Lietuvos gyventojų skaičius per 100 metų

Lietuvos gyventojų skaičių XX amžiuje įtakojo politiniai ir ekonominiai įvykiai. Taip pat natūrali demografija bei migracija.

1919 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurta Lietuvos statistikos tarnyba. Ir nuo to laiko jos metraščiuose buvo skelbiami įvairūs statistiniai duomenys apie Lietuvą. Remiantis geografo Stasio Vaitekūno knygoje „Lietuvos gyventojai: per du tūkstančius metų“ pateiktais statistiniais duomenimis, aprašysiu Lietuvos gyventojų kaitą per 100 su virš metų.

• 1923 m. vyko visuotinis gyventojų surašymas Lietuvoje (plotas 53,2 tūkst. km², be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų). Jo duomenimis, mūsų šalyje gyveno 2,029 mln. gyventojų.
• Atgavus Klaipėdos kraštą 1924 m. Lietuvos plotas buvo 55,7 tūkst. km² ir gyveno 2,176 mln. gyventojų.
• 1939 m. buvo atgautas Vilniaus kraštas, bet vėl netekta Klaipėdos krašto. Lietuvos plotas buvo 62,4 tūkst. km². ir registruota 3,037 mln. gyventojų.
• Pirmos SSRS okupacijos metu 1940-1941 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo iki 2,958 mln. (161 tūkst. buvo repatrijuoti, deportuoti ar nužudyti).
• Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacijos metu 1942-1944 m. Lietuvos gyventojų netektys buvo 464,6 tūkst. (210 tūkst. pasitraukė į Vakarus 1944 m.. Apie 200 tūkst. žydų buvo nužudyta).
• 1945 m. Lietuvos gyventojų skaičius buvo 2,5 mln. Lietuvos plotas tapo 65,3 tūkst. km². Jis toks yra iki dabar.
• Prasidėjus antrajai SSRS okupacijai 1945-1959 m. Lietuva vėl neteko 530 tūkst. gyventojų (260 tūkst. deportuota į SSRS gilumą, 200 tūkst. repatrijuoti į Lenkiją). Bet buvo atkelta 214 tūkst. asmenų iš kitų SSRS vietovių.
• 1959 m. gyventojų surašymo metu fiksuota 2,697 mln. asmenų.
• 1970 m.  gyventojų surašymo metu – 3,119 mln.
• 1979 m. gyventojų surašymo metu – 3,392 mln.
• 1989 m. gyventojų surašymo metu – 3,675 mln.
• 1992 m. užfiksuotas didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius – 3,706 mln.
• Nuo 1993 m. gyventojų mūsų šalyje pradėjo mažėti.
• 2001 m. gyventojų surašymo metu – 3,487 mln. gyventojų.
• 2010-2011 m. dėl pasaulio ekonominės krizės dalis Lietuvoje gyventojų emigravo iš šalies. Ir Lietuvoje sumažėjo 131 tūkst. gyventojų. 2011 m. gyventojų surašymo metu – 3,053 mln.
• 2021 m. gyventojų surašymo metu – 2,811 mln.
• 2022 m. fiksuotas mažiausias Lietuvos gyventojų skaičius – 2,806 mln.
• 2025 m. metų pradžioje Lietuvoje registruota 2,891 mln. gyventojų.

Lietuvos gyventojų vietovės

Iki 2 pasaulinio karo Lietuva buvo agrarinė valstybė. Didžioji dalis gyventojų gyveno kaimuose:

• 1923 m. kaimo vietovėse gyveno 1508,4 tūkst. , o miestuose – 520,6 tūkst.
• 1939 m.  kaimuose gyveno 2361,8 tūkst., miestuose – 675,3 tūkst.

Po karo, nuo 1945 m., visoje Europoje spartėjo miestų augimas ir miestiečių gausėjimas. Tai vyko ir Lietuvoje – miestuose buvo vystoma pramonė, daugėjo gyventojų. Nemažai buvo atvykusių iš kitų SSRS regionų.

• 1945 m. Lietuvos miestuose gyveno 375 tūkst. gyventojų, kaimuose – 2152 tūkst.
• 1950 m. miestuose gyveno 729,5 tūkst., kaimuose – 1843,9 tūkst.
• 1959 m. miestuose gyveno 1025,9 tūkst., kaimuose 1670,8 tūkst.
• 1970 m. miestų ir kaimų gyventojų skaičius Lietuvoje beveik susilygino. Miestuose gyveno 1557,7 tūkst., kaimuose – 1561,2 tūkst.
• Nuo 1971 metų Lietuvos miestuose jau gyveno daugiau gyventojų nei kaimuose.
• 1980 m. miestuose gyveno 2105,9 tūkst., kaimuose – 1313,7 tūkst.
• 1990 m. miestuose gyveno 2513,9 tūkst., kaimuose – 1179,8 tūkst.
• 2000 m. miestuose gyveno 2357,1 tūkst., kaimuose – 1155 tūkst.
• 2010 m. miestuose gyveno 2099,1 tūkst., kaimuose – 1042,9 tūkst.
• 2020 m. miestuose gyveno 1911,8 tūkst., kaimuose – 898,2 tūkst.
• 2025 m. miestuose gyveno 1980,4 tūkst., kaimuose – 910,2 tūkst.

Natūrali demografija

Didelis gimstamumas ilgą laiką augino Lietuvos gyventojų skaičių. Po 1 pasaulinio karo dėl žūčių ir emigracijos sumažėjus mūsų šalyje gyvenusių žmonių, po nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918 m. jų vėl pradėjo daugėti dėka gimusių vaikų skaičiaus. 1926-1930  m. buvo užfiksuotas rekordinis gimusių vaikų skaičius Lietuvoje – 323 tūkstančiai per 5 metus. O 1927 m. gimė daugiausia, 66 114 vaikų. Palyginimui, 2024 m. gimė 19 086 vaikai (beveik 3,5 karto mažiau).

Po 2 pasaulinio karo gimusių vaikų skaičius kasmet mažėjo, bet iki 1994 m. natūrali demografija buvo teigiama, nes mirusių asmenų skaičius buvo mažesnis nei gimusių. Tai matosi ir bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje, kada 1992 m. buvo užfiksuota daugiausia gyventojų Lietuvoje.

• 1915-1920 m. natūrali demografija (gimusių ir mirusių skirtumas) buvo minus 33,6 tūkstančiai gyventojų.
• 1921-1940 m. – plius 519,5 tūkst. gyventojų
• 1945-1990 m. – plius 1171,5 tūkst.
• 1991-2024 m. – minus 325,1 tūkst. gyventojų.

Gimstamumo rodiklis per 100 metų Lietuvoje pasiskirstė taip:

• 1923 m. viena ištekėjusi moteris pagimdydavo vidutiniškai po 4 vaikus.
• 1970 m. – vidutiniškai po 2,39,
• 1980 m. – 1,99,
• 2000 m. – 1,39.

Miestuose gyvenančios moterys mažiau gimdydavo nei gyvenančios kaimuose. 2003 m. mieste moterys vidutiniškai gimdė 1,08 vaiko, o kaime – 1,75. Teigiamos demografijos prognozė būtų jei gimstamumo rodiklis siektų 2,1-2,5.

Migracija Lietuvoje

Gyventojų migracija į kitas šalis taip pat įtakoja valstybės gyventojų skaičių. Dėl įvairių politinių bei ekonominių įvykių Lietuvoje nuo XIX a. buvo kelios emigracijos bangos į kitas šalis.

• Po 1863 m. sukilimo ir po 1868 m. nederliaus metų dalis Lietuvos gyventojų dėl skurdo ir geresnio gyvenimo nusprendė ieškoti laimės svetur. Iki 1899 m. į JAV  emigravo apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų.
• 1899-1914 m. į šią šalį išvyko 252,6 tūkst. mūsų šalies gyventojų.
• Apie 20 tūkst. gyventojų iki pirmojo pasaulinio karo išvyko į kitas Vakarų valstybes.
• 1897 m. duomenimis, Europinėse Rusijos gubernijose gyveno apie 215 tūkst. išeivių iš Lietuvos. 1897-1914 m. į Rusijos miestus išvyko dar apie 70 tūkst. Dalis jų grįžo į Lietuvą po 1918 m., paskelbus Nepriklausomybę.
• 1926-1939 m. iš Lietuvos išvyko 71 tūkst. Lietuvos gyventojų. Iš jų 40 tūkst. emigravo į Braziliją, Argentiną.
• 1944 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, traukiantis vokiečiams ir artėjant rusams, iš Lietuvos į vakarų Europą pasitraukė 210 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Nuo 1945 m. sovietų okupacijos laikais emigracija į kitas pasaulio šalis faktiškai buvo uždrausta. Todėl didžioji dauguma Lietuvos gyventojų išvykdavo į kitas SSRS respublikas. Tuo pačiu į Lietuvą persikeldavo ar būdavo perkeliami žmonės iš kitų SSRS teritorijų.

1959-1990 m. į Lietuvą atvyko 1316,7 tūkst. imigrantų (iš jų iš užsienio valstybių 21,6 tūkst.). O per šį laikotarpį iš Lietuvos išvažiavo 1077,8 tūkst. (iš jų į užsienį 38,6 tūkst.). 1959-1990 m. migracijos skirtumas – plius 238 tūkst. asmenų (migracijos į užsienį skirtumas – minus 17 tūkst.).

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m., vėl atsirado galimybė laisviau išvykti į kitas pasaulio valstybes. Pagrindinės tokios emigracijos priežastys buvo ekonominės. Pagrindinės kryptys ES valstybės, Jungtinė Karalystė bei JAV.

1990-2024 m. iš Lietuvos išvyko 1143,1 tūkst. gyventojų, atvyko 707,9 tūkst. Skirtumas – minus 441,2 tūkst. gyventojų. Didesni Lietuvos gyventojų emigracijos šuoliai buvo 2005 m., kai 2004 m. Lietuva įstojo į ES – 57 885. Taip pat 2010 m., kai pasaulis ir Lietuva kentėjo nuo ekonominės krizės, – 83 157.

Nuo 2018 m. į Lietuvą grįždavo daugiau asmenų nei išvažiuodavo. 

Tautinė Lietuvos sudėtis

Lietuvą galima laikyti tautine valstybe, nes didžioji dauguma gyventojų buvo lietuviai. 19 a. jie sudarė 62-76 proc. Lietuvos gyventojų. Nuo 1990 m. lietuviai sudarė 82-85 proc. mūsų šalies gyventojų.

Kitos didesnės tautinės bendrijos buvo:

Lenkai – 15,3 proc. gyventojų (1923 m.) ir 6,24 proc. (2025 m.) Daugiausia jų gyveno tarpukario Lietuvoje. Po antrojo pasaulinio karo lenkų tautybės gyventojų skaičius mažėjo. 1944-1958 m. apie 200 tūkst. buvo repatrijuota į Lenkiją.

Rusai – 8-9 proc. (1959-1989 m.) ir 4,99 proc. (2025 m.). Rusų tautybės gyventojų daugiausia buvo SSRS okupacijos laikais, kai į Lietuvą atvykdavo asmenys iš kitų SSRS respublikų. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. rusų tautybės gyventojų skaičius pradėjo mažėti.

Žydai – 13,1 proc. (1897 m.) ir 0,07 proc. (2025 m.). Žydų tautybės gyventojų Lietuvoje labai daug buvo prieškariu, bet antrojo pasaulinio karo metu genocido būdu daug jų buvo nužudyta. 1975 m. dalis žydų išvyko iš Lietuvos, taip pat ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Baltarusiai – 4,7 proc. (1897 m.) ir 2,12 proc. (2025 m.). Daug baltarusių gyveno 19 a. Lietuvoje, kai jai priklausė baltarusių etninės teritorijos. Vėliau koreguojantis Lietuvos teritorijai  baltarusių mažėjo. Jų vėl padaugėjo pastaraisiais metais, kai dauguma baltarusių sudarė pabėgėliai nuo A.Lukašenkos režimo.

Ukrainiečiai – 0,1 (1897 m.) ir 2,21 proc. (2025 m.). Ukrainiečių tautybės gyventojų Lietuvoje prieš 100 metų buvo mažai, vėliau SSRS okupacijos laikais 1945-1989 m. jų gyveno daugiau. Po 1990 metų vėl sumažėjo. Nuo 2022 m. karo Ukrainoje pradžios Lietuvoje prieglobstį gavo nemažai ukrainiečių.

Vokiečiai – 5,1 proc. (1857 m.) ir 0,09 proc. (2025 m.). Nemažai vokiečių tautybės gyventojų Lietuvoje gyveno iki antro pasaulinio karo, vėliau jie patys išvyko ar buvo repatrijuoti į Vokietiją.

Latvių tautybės gyventojų skaičius kito nuo 1,3 proc. (1897 m.) iki 0,08 proc. (2025 m.)

Totoriai Lietuvoje per 100 metų išlaikė panašų procentą gyventojų – 0,1 proc. (1897 m.) ir 0,07  proc. (2025 m.).

Duomenų šaltinis:

Valstybės Duomenų Agentūros (VDA) statistiniai duomenys https://vda.lrv.lt/lt/

S.Vaitekūnas „Lietuvos gyventojai: per du tūkstančius metų“, 2006 m.

Svarbu. Publikuojant kituose interneto puslapiuose šios svetainės turinį, prašau nurodyti svetainės pavadinimą duomenugalia.lt.